Druskininkų miesto muziejus yra įsikūręs įspūdingoje neoklasicistinės architektūros viloje „Linksma“, pastatytoje dar XX a. pr. Ši vila kadais buvo LDK aristokratų Kiersnovskių giminės vasaros rezidencija, reprezentuojanti Druskininkų kurortą. Dabar muziejuje ir jo terasoje vyksta koncertai, parodos, kiti kultūriniai renginiai, taip pat registruojamos santuokos.

Neogotikinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią, pastatytą 1931 m., buvo pamėgęs Lenkijos maršalka Jozefas Pilsudskis, joje dažnai lankydavosi kalbininkas Juozas Balčikonis, poetas ir prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas ir daugelis kitų žinomų Lietuvos visuomenės veikėjų. Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia – nepaprastai vertinga ir įspūdinga pažintinė architektūros ir kultūros vieta.

Skulptūra „Ratnyčėlė“, sukurta žymaus Lietuvos skulptoriaus Broniaus Vyšniausko, Ratnyčios upės pakrantę papuošė 1959 m. Skulptūroje vaizduojamas Druskininkų simbolis – vandenį rankomis semianti moteris. Kiekvienais metais Padėkos vakaro metu nusipelniusiems druskininkiečiams yra įteikiamos „Ratnyčėlės“ skulptūrėlės.

Gydyklų parkas – senasis miesto sodas, istorinėje Druskininkų šerdyje. XIX a. čia sukosi visas atvykėlių gyvenimas: gydymasis, pramogos, bičiuliavimasis. Sodas suplanuotas simetriškai, o jo dalys įrengtos anglišku stiliumi su vingiuotais takeliais. Pastatytos gydyklos ir Kurhauzas. Jame buvo stotis, knygynas-biblioteka, cukrainė, teatro salė. Parke buvo galima pasivaišinti kefyru, kumysu. Sovietmečiu pastatyta mineralinio vandens šaltinio biuvetė, kiti pastatai mineraliniam vandeniui gerti. 2011 m. parkas rekonstruotas: papuoštas naujomis skulptūromis, įrengti takai, suoliukai, apšvietimas, pasodinti nauji želdiniai, pertvarkyta Grožio šaltinio aplinka. Istorinė parko įžymybė – 1881 m. upės vandens lygio matuoklis.

Grožio šaltinis – pats sūriausias ir giliausias Druskininkų šaltinis, pasižymintis odą valančiomis ir jauninančiomis savybėmis. Versmė, tekanti iš akmeninio bareljefo šalia Nemuno, yra daugiau kaip 300 metrų gylio. Šaltinio vanduo itin sūrus ir jo gerti nepatartina. Vandeniu galima nusiprausti veidą, rankas, skalauti gerklę. Tikima, kad jis atjaunina odą, suteikia grožio ir žvalumo. Legenda sako, kad gilioje senovėje kunigaikštis medžiodamas su dvariškiais atsitiktinai atsidūrė šioje vietoje. Medžioklė sekėsi, todėl kunigaikštis privalėjo nušauti sakalą. Šaulio taiklios strėlės pervertas sakalas krito į Nemuną, o kunigaikštis puolė į vandenį jo išgriebti. Kunigaikštienė ant kranto labai gailiai pravirko ir bėgiojo upes pakrante, liedama sūrias ašaras ir šaukdama savo vyrą. Po kiek laiko su sakalu rankose iš vandens išniro kunigaikštis – sveikas ir gyvas. Pasak legendos, tose vietose, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrūs šaltiniai.

Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų džiaugsmas“ cerkvė, pastatyta 1865 m., yra vienas seniausių iki šiol išlikusių medinės architektūros kūrinių Druskininkuose. Cerkvės formose matomi ryškūs Rusijos cerkvių bruožai bei romantizmo ir istorizmo laikotarpiams būdingos detalės, unikalios ir išskirtinės architektūros formos.

Iškiliausias visų laikų Lietuvos menininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė Varėnoje, vargonininko Konstantino Čiurlionio ir Adelės Marijos Magdalenos Radmanaitės-Čiurlionienės šeimoje. 1878 m. Čiurlioniai persikėlė gyventi į Druskininkus. M. K. Čiurlionio atminimui išsaugota tėvų sodyba, kurioje 1963 m. atidarytas M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus. Pagal M. K. Čiurlionio seserų Valerijos ir Jadvygos atsiminimus atkurtas autentiškas namelių interjeras bei sodybos aplinka. Profesionalaus dailininko ir muziko asmenybė yra tapusi lietuviškos tapatybės simboliu, o kūryba – XX a. pradžios Lietuvos ir Europos meno modernumo liudijimu. M. K. Čiurlionio talento universalumas atsiskleidė per muziką, dailę, žodžio meną ir fotografiją

Vijūnėlės parkas – tai puiki poilsio vieta aplink Druskonio ir Vijūnėlės tvenkinius. 2011 m. rekonstruotas parkas savo grožiu ir jaukumu itin traukia druskininkiečius ir kurorto svečius turiningai praleisti laisvalaikį. Vienas įspūdingiausių šio parko reginių – ankstyvą pavasarį pražystanti virš 200 tūkst. narcizų jūra. Takas tarp Druskonio ežero ir Vijūnėlės tvenkinio, kurį mėgo Druskininkų garbės pilietis dr. Bronislovas Lubys, pavadintas jo vardu. Nauji pasivaikščiojimo takai džiugina lankytojus japoniškomis vyšniomis sakuromis ir romantiškai apšviesta parko erdve. Aplinką puošia mažosios architektūros elementas – besikaunančių avinų skulptūra. Vijūnėlės parkas tapo viena iš populiariausių aktyvaus poilsio vietų kurorte.

Druskonio ežero pakrantė – viena gražiausių poilsio vietų Druskininkuose. Druskonio ežero plotas – 7,5 ha. Legenda byloja, kad senovėje čia gyveno Druskių Jono šeima. Iš čia ir kilo ežero pavadinimas. Prieš kelis amžius pirmuosius kurorto svečius po varginančios kelionės pasitikęs ežerėlis reiškė pagaliau pasiektą tikslą. Gatvė, einanti virš ežero pietinės pakrantės, – pagrindinis istorinis kelias iš Gardino. Pakrantėje ošia šimtametės pušys, vaizduojamos dar XIX a. atvirukuose, o sutemus jos yra apšviečiamos. Šiauriniame ežero krante – Druskininkų miesto muziejaus pastatas su įspūdinga terasa, kitame – Senosios miesto bei Tarybinių karių kapinės. Vasarą žavi gėlynai, o malonia vėsa gaivina fontanas. Šiltaisiais mėnesiais ežere galima pasiirstyti valtimis, paplaukioti vandens dviračiais. Ežero pakrantė tinka dviratininkams, bėgikams, ėjikams.

Nors šiuo metu jau neveikiančios, pietiniame Druskonio ežero krante esančios Senosios miesto kapinės, iki šiol išlaikė unikalią ir paslaptingą XIX a. aurą. Vienoje senųjų kurorto kapinių pusėje buvo laidojami katalikai, kitoje – miestelio stačiatikiai. Centrinėje dalyje galima surasti ir vietinių protestantų tikėjimą išpažinusių miestelėnų kapų. Katalikų pusėje stovi jau nebeveikianti vietinių turtuolių Kiersnovskių statyta neogotikinio stiliaus koplytėlė, o stačiatikių kapinių pusėje –Druskininkų Šv. Gabrieliaus cerkvės griuvėsiai bei Erbšteinų–Džulijanių šeimos kripta.

1878 m. čia buvo palaidotas kurorto populiarintojas daktaras Jonas Pileckis, o prie pat ir garsiojo M. K. Čiurlionio tėvai – Konstantinas ir Adelė.

Pirmasis miestelio gyventojas čia atgulė 1858 m. – jis buvo Druskininkų bažnyčios elgeta, kilęs iš Lenkijos karalystės.

Karolio Dineikos sveikatingumo parkas – oazės kampelis, įsikūręs gražiame pušyne ant Ratnyčios upės kranto. Parkas tęsia senas gydymo oru, vandeniu bei saule tradicijas ir kviečia išbandyti unikalias procedūras: pasivaikščiojimą dozuotais vaikščiojimo takais, mėgavimąsi jonoterapija, saule ir ramybe terasose, pėdų masažu akupresūros baseine.

Miško muziejus „Girios aidas“ įkurtas originalios architektūros namelyje, apsuptame mišku. Muziejuje galima išvysti Lietuvos gyvūnų ir paukščių iškamšas, tautodailininkų darbus. Miško pasivaikščiojimo take aplink muziejų eksponuojamos medinės skulptūros, stogastulpiai, suoliukai ir kiti dekoratyvūs medžio drožiniai, kurių autoriai – žinomi šalies tautodailininkai A. Česnulis, S. Vaida, A. Lastauskas, A. Raugala, J. Videika ir kiti.

Senasis Vytauto kelias mena persipynusią Baltarusijos ir Druskininkų miesto istoriją. Gardinas – ne tik gražus Baltarusijos miestas. Jis lietuviams svarbus istoriniu požiūriu, mat tai – etninės lietuvių tautos žemės. Gardino miesto ir krašto istorija tiesiogiai susijusi su Lietuvos valstybės susiformavimu. Gardinas – jotvingių, prūsų, lietuvių, žemaičių genčių kovų su rytų ir vidurio slavais liudininkas.

XIII a. Gardino miestas atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Jame reziduoti mėgo Lietuvos valdovai, labiausiai – Vytautas Didysis. Nežinia, ar tiesa tai, ar legenda, tačiau sakoma, kad kelias, kuriuo Vytautas Didysis anksčiau keliaudavo į Gardiną, šiuo metu yra Ratnyčioje, Saulėtekio gatvės gale.

Senosiose Ratnyčios kapinėse palaidotas lietuvių, lenkų ir baltarusių poetas, žymiojo Adomo Mickevičiaus bičiulis Jonas Čečiota. Poetas surinko ir išleido apie tūkstantį liaudies dainų, aktyviai dalyvavo kelių klubų literatūrinėje ir politinėje veikloje. 1823 m. jis buvo suimtas už veiklą slaptoje filomatų organizacijoje ir ištremtas į Orenburgo guberniją. Į tėvynę poetas sugrįžo tik 1841 m.

J. Čečiotą ir jo gyvenimą po tremties geriausiai charakterizuoja paties poeto ranka užrašyta epigrama: „Neturiu nei žmonos nei vaikų; esu tik paprastas kitų žmonių likimo ir įvykių liudininkas, kaip teatre analizuoju būdus, kuriais kiekvienas vaidina savo vaidmenį“.

Dėl sveikatos problemų poetas mirė 1847 m. rugpjūčio 11 d.

Nemuno pakrantė Druskininkuose – graži pasivaikščiojimų vieta, kurioje įrengti pėsčiųjų ir dviračių takai, suoliukai, prieplauka. Galima rinktis ekskursiją į šalia Druskininkų esantį Liškiavos vienuolyno ansamblį arba legendomis apipintą Meilės salą. Nusileidus prie Nemuno galima nusiprausti garsaus Grožio šaltinio vandeniu – tai sūriausias Druskininkų šaltinis, turintis odą valančių ir jauninančių savybių.

Meilės sala – Nemuno upės viduryje esanti sala, kurioje dar XX a. pradžioje Druskininkų jaunimas rinkdavosi pasilinksminti, šokti ir dainuoti.  Kairioji Meilės salos dalis tuo metu priklausė Lietuvai, o dešinioji – Lenkijai, dėl to salos viduryje stūksojo spygliuotos vielos tvora, dalijusi salą pusiau. Tarpukariu Meilės saloje buvo labai populiarus paplūdimys, kurį su Druskininkų krantu jungė kasmet vasaromis pastatomas pėsčiųjų tiltas, su pakeliama dalimi garlaiviams praplaukti. Įėjimas į paplūdimį buvo mokamas. Dabar Meilės sala – Druskininkų botaninis draustinis, kurį iš arti galima apžiūrėti keliaujant laivu Nemunu.

Liškiava – tai senas dzūkų kaimelis, garsus dėl Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios ir buvusio dominikonų vienuolyno. XVIII amžius – Liškiavos dominikonų klestėjimo laikotarpis, per kurį buvo pastatytas mūrinis vienuolynas ir bažnyčia. 1999 m. vienuolyno ansamblis buvo atnaujintas, o jo dalis perduota visuomeninei organizacijai. Dabar jame rengiamos konferencijos, susitikimai, galimas apgyvendinimas senosiose vienuolyno patalpose.

Liškiavos piliakalnis, dar vadinamas Raganos mūru ir Perkūno šventinyčia, stūkso senoje Liškiavos gyvenvietėje ant Nemuno šlaito. Pagal istoriografijoje vyraujančią tradiciją, Liškiavos mūrinė pilis pradėta statyti XV a. pradžioje prieš Žalgirio mūšį ir liko neužbaigta. Tiesioginių istorinių šaltinių apie ją nėra. Nuo piliakalnio atsiveria įspūdingas gamtos kraštovaizdis, matomos pilies bokšto liekanos, o netoliese įsikūrę Švč. Trejybės bažnyčia ir dominikonų vienuolyno ansamblis traukia lankytojus iš visos Lietuvos ir užsienio.

Leipalingio dvaras – dar 1830 m. pastatytas vienas svarbiausių istorinių Dzūkijos architektūros paveldo kūrinių. Klasicizmo stiliaus dvare anksčiau buvo įsikūrusi mokykla, o dabar - seniūnija, biblioteka ir unikalus kraštotyros muziejus, kuriame yra daugiau kaip 12 tūkst. eksponatų.

Legenda byloja, jog velnias nešė šį akmenį, nes norėjo juo užtvenkti Nemuną, tačiau pradėjo švisti ir netikėtai anksti pragydo gaidys. Velnias išsigandęs pametė akmenį ir nežinia kur pradingo, o akmuo nuriedėjo prie Švendubrės ir stovi ten iki šių dienų. Dabar šalia akmens stūksi legendų motyvais pastatytos medinės skulptūros "Varpininkas", "Raigardo legenda", "Piemenaitė".