Sveiki atvykę į Druskininkus – piečiausią Lietuvos miestą ir seniausią šalies kurortą, garsų gydomaisiais mineralinio vandens šaltiniais, įspūdinga gamta ir smalsumą žadinančiais mitais bei legendomis. O jomis apipintas bene kiekvienas miestelio takas – aplankysite šaltinius, kurie, pasak legendos, ištryško ten, kur žiloje senovėje kunigaikštienė raudojo pamaniusi, kad jos mylimas vyras nuskendo Nemune, nuvyksite prie garsiosios Meilės salos, kurioje kadaise valtimis irstėsi Druskininkų įsimylėjėliai, ir patys galėsite išbandyti gydomųjų savybių turinčius kurorto šaltinius.

Tačiau neapsigaukite – šis kurortas žinomas ne tik dėl gydyklų ir įspūdingos gamtos, bet ir dėl glaudžios sąsajos su svarbiais pasaulio istorijos įvykiais.

XVIII amžiaus viduryje Druskininkuose sparčiai pradėjus kurtis žydams, 1897 metais jie jau sudarė maždaug pusę miesto gyventojų. Miestelio žydų bendruomenė vertėsi įvairiais amatais, prekyba ir aktyviai prisidėjo prie kurorto raidos. Druskininkuose veikė ir kelios religinės žydų mokyklos, o jų bendruomenės tvirtumą ir aktyvumą liudija XIX amžiaus viduryje atidaryti neturtingiems žydams skirti labdaros namai bei ligoninė. Kurorto sinagoga stovėjo pačioje miesto širdyje – dabartinės Vilniaus alėjos dešinėje pusėje. Aplink šiuos maldos namus buvo išsidėsčiusios žydams priklausiusios parduotuvės.

1941 metų rudenį mieste buvo įrengtas žydų getas: į spygliuota viela aptvertą plotą buvo suvaryta apie 900 žydų. Tiesa, 1943 metų lapkričio 2 dieną getas likviduotas, o žydai išgabenti į Kolbasino koncentracijos stovyklą, esančią netoli Gardino.

Šiandien skaudžią Druskininkų žydų istoriją žymi holokausto memorialas ir Žako Lipšico memorialinis muziejus – juose galėsite apsilankyti keliaudami mūsų sudarytu maršrutu – į jį įtraukėme svarbiausius ir įdomiausius kurorto objektus.  

1. Druskininkų miesto muziejus

Pirmoji mūsų stotelė – pažintis su Druskininkų miesto istorija. Ją geriausiai „pasakoja“ Druskininkų miesto muziejus, įsikūręs įspūdingoje neoklasicistinės architektūros viloje „Linksma“. Vila, pastatyta XX amžiaus pradžioje, priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aristokratų Kiersnovskių giminei – čia jie leido savo vasaras ir reprezentavo Druskininkų kurortą.

Šiandien Druskininkų miesto muziejuje įrengta vienintelė nuosekli ekspozicija, pasakojanti apie lenkiškąjį ir rusiškąjį Druskininkų miesto istorijos periodą. Muziejuje galima pamatyti carinio ir tarpukario laikotarpių leidinius apie Druskininkus, Bronislavo Pilsudskio fotografijų (1898–1905 m.) kolekciją, dailės kūrinių kolekciją. Muziejuje rasite ir antikvarinių buities daiktų, pažymėtų Druskininkų signatūra, sovietinio laikotarpio kurorto įstaigų veiklos fotografijų albumų rinkinį, mineralinio vandens gertuvių ir sanatorijų bei SPA centrų lankstinukų rinkinį.

Už papildomą mokestį Druskininkų miesto muziejuje galima pasidaryti istorinių dokumentų kopijų ar eksponatų fotokopijų. Dabar muziejuje ir jo terasoje vyksta koncertai, parodos, kiti kultūriniai renginiai, taip pat registruojamos santuokos.

Muziejaus darbuotojai juokauja, kad nesusipažinote su Druskininkais, kol neapsilankėte šiame muziejuje. Vis dėlto, jei nenorėsite apsilankyti muziejaus viduje, visada galite pasivaikščioti šalia vilos „Linksma“ esančiame parke, pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti kurorto ramybe.

2. Druskininkų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia

Po apsilankymo muziejuje keliaukime žaliaisiais Druskininkų takais, vedančiais iki raudonų plytų neogotikinio stiliaus Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios. Bažnyčia buvo pastatyta 1931 metais. Mažai kas žino, kad būtent šioje Druskininkų bažnyčioje saugoma labai reta šventojo Valentino relikvija. Už visame pasaulyje vasario 14-ąją minimos Šv. Valentino dienos slypi įdomi istorija apie nepaprastą vyskupą, gyvenusį III amžiuje, valdant imperatoriui Klaudijui II. Nedaug težinome apie jo gyvenimą, o iki mūsų dienų daugiausiai išliko tik legendomis apipintos istorijos. Tiksliai žinoma, kad šventasis vyskupas, garsėjęs savo nuolankumu ir didžiais stebuklais, buvo garsus pamokslininkas, mokėjo graikų bei lotynų kalbas. Pasakojama, kad Klaudijus II savo kariams draudęs tuoktis, mat buvo įsitikinęs, jog vedęs kareivis – prastas kareivis, nes tampa nebe toks žiaurus, mažiau atsidavęs savo imperatoriui. Vyskupas Valentinas nepaisė šio draudimo ir karius su jų mylimosiomis sutuokdavo slapčia. Toks elgesys valdovui, aršiai persekiojančiam krikščionis, buvo nepriimtinas, todėl imperatorius įsakė Valentiną įkalinti ir įvykdyti mirties bausmę. Būtent šioje Druskininkų bažnyčioje yra saugomas nedidelis šventojo kaulelis, pagarbiai įdėtas į puošnų indą – relikvijorių. Prie jo galite prieiti ir priliesti ranka, priglausti atminimo paveikslėlį ar rožinį, paprašyti Dievo užtarimo.

Dar vienas bažnyčios išskirtinumas – jos bokšte kabantys keturi varpai. Jie užburia ne tik magišku skambesniu, bet ir atsiradimo istorija – ant pirmojo, seniausio varpo, kirilica užrašyta „ROKU BOŽIJA“, taip pat išraižyta data – 1754 metai. Tiek įrašas, tiek varpą puošiantys barokiniai ornamentai rodo, kad tai nėra rusiškas varpas, greičiau – pagamintas Abiejų Tautų Respublikoje, kažkur Vakarų Ukrainoje ar senosios Lietuvos valstybės rytinėse žemėse ir priklausė kuriai nors unitų cerkvei. Kiti trys varpai buvo nulieti jau tarpukario Lenkijos varpų liejyklose.

Šią bažnyčią buvo pamėgęs Lenkijos maršalka Jozefas Pilsudskis, joje dažnai lankydavosi kalbininkas Juozas Balčikonis, poetas ir prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas ir daugelis kitų žinomų Lietuvos visuomenės veikėjų. Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia – nepaprastai vertinga ir įspūdinga pažintinė architektūros ir kultūros vieta, tad nepraleiskite progos užeiti pasigrožėti į vidų ir apžiūrėti iš išorės.

3. Skulptūra „Ratnyčėlė“

Kelionę tęsime žingsniuodami Nemuno pakrantės link – aplankysime vieną populiariausių Druskininkų skulptūrų. Tai – ant aukšto pjedestalo sėdinčios mergaitės – Ratnyčėlės – skulptūra. Ją 1959 metais sukūrė skulptorius Bronius Vyšniauskas, valstybinės premijos laureatas, profesorius, kurio monumentus galite pamatyti Grūto parke ir kitose žinomose Lietuvos vietose. Skulptūroje vaizduojamas Druskininkų simbolis – vandenį rankomis semianti moteris. Nors skulptūra Druskininkus puošia jau daugiau nei pusę amžiaus, ji vis dar žavi ir dvelkia romantika. Aukštas pjedestalas ir laiptai atkleidžia, kaip aukštai galima iškelti moterišką grakštumą ir kaip puikiai prie jo dera svajingas upelio čiurlenimas.

Senųjų Druskininkų gyventojų lūpose vis dar netyla legenda apie tai, kaip Ratnyčia gavo savo vardą. Pasak jų, kadaise tarp miškų gyvenęs stambus ūkininkas, kurio sūnūs nenorėjo dirbti tėvų žemės, tad jiems teko vesti ir užsiimti amatais. Vyriausiasis tapo malūnininku, o jaunėlis vedė gražuolę vienturtę ir apsigyveno jos tėvonijoje ant upelio kranto, šalia bažnyčios. Račiaus amatas jam patiko, o gal jauna žmona jį įkvėpė, tad šeima prasigyveno ir pasistatė didelius namus. Kad žmonės lengviau surastų talentingą ratų meistrą, virš vartų buvo pakabintas ratas su užrašu „Ratnyčia“, o žmonos namai pavadinti Ratnyčėle. Kaip klostėsi šeimyninis gyvenimas – nežinoma, tačiau prie meno mokyklos galite aptikti ir kitą Broniaus Vyšniausko skulptūrą – „Motinystė“.

4. Gydyklų parkas

Aplankę „Ratnyčėlės“ skulptūrą, neskubėdami ir mėgaudamiesi grynu oru keliaukime Nemuno pakrante iki senojo miesto sodo. Sodas, įsikūręs pačioje Druskininkų miesto širdyje, dar vadinamas Gydyklų parku. XIX amžiuje čia sukosi visas atvykėlių gyvenimas: gydymasis, pramogos, bičiuliavimasis, o šiandien tai – mėgstama vietinių ir turistų poilsio bei ramaus pasivaikščiojimo vieta, kurioje galite atsigaivinti natūraliu mineraliniu vandeniu iš biuvečių. Jei parką lankysite tarp 10-23 val., nepraleiskite gražiausiu Lietuvoje išrinkto Muzikinio fontano pasirodymo. Visas šios miesto puošmenos grožis atsiskleidžia sutemus, kai fontanas trykšta įvairiausiomis spalvomis pagal populiariausias melodijas. Be to, melodija galite pasirinkti ir patys – už nedidelį mokestį galėsite stebėti, kaip fontanas „šoka“ pagal jūsų mėgstamą dainą.

Gydyklų parkas suplanuotas simetriškai, o jo dalys įrengtos anglišku stiliumi – su vingiuotais takeliais. Parke buvo pastatyta   daug gydyklų ir Kurhauzas. Šiame pastate buvo stotis, knygynas-biblioteka, cukrainė, teatro salė. Anksčiau parko lankytojai galėjo pasivaišinti kefyru, kumysu. Sovietmečiu čia pastatyta mineralinio vandens šaltinio biuvetė ir kiti pastatai mineraliniam vandeniui gerti. 2011 metais parkas buvo rekonstruotas: papuoštas naujomis skulptūromis, viena iš jų – Lietuvoje ir užsienyje žinomos skulptorės, Dalios Matulaitės, darbas „Karūnos“ karališkajai porai: paskutiniajam jogailaičiui Žygimantui Augustui ir jo antrajai žmonai, didžiajai gyvenimo meilei, Barborai Radvilaitei.

Rekonstruotame parke taip pat įrengti nauji pasivaikščiojimų takai, suoliukai, apšvietimas, pasodinti nauji želdiniai, pertvarkyta „Grožio šaltinio“ aplinka. Parke išlikusi ir istorinė įžymybė – 1881 metais įrengtas upės vandens lygio matuoklis.

5. Grožio šaltinis

Ar kada galvojote, kad norėtumėte turėti stebuklingą jaunystės eliksyrą? Jeigu jūsų atsakymas – taip, nedvejodami keliaukite Nemuno pakrante iki dar vienos Gydyklų parko įžymybės – „Grožio šaltino“.  Ši vieta taip vadinama ne veltui – nors šaltinio vandens per sūrus gerti, jis puikiai tinka nusiplauti veidą, rankas ar skalauti gerklę. Legenda pasakoja, kad „Grožio šaltinio“ vanduo turi odą atjauninančių savybių, suteikia grožio ir žvalumo.  Įvairiausių gydomųjų savybių pripildyta vandens versmė atkeliauja iš akmeninio bareljefo šalia Nemuno ir teka daugiau kaip 300 metrų gylyje.

Kaip ir daugelis Druskininkų miesto vietų, „Grožio šaltinis“ taip pat turi savo legendą – pasak jos, gilioje senovėje kunigaikštis medžiojo su dvariškiais ir atsitiktinai atsidūrė šioje vietoje. Medžioklė sekėsi, tad kunigaikštis privalėjo nušauti sakalą. Taiklios šaulio strėlės pervertas sakalas krito į Nemuną, o kunigaikštis puolė į vandenį jo išgriebti. Kunigaikštienė ant kranto labai gailiai pravirko ir bėgiojo upes pakrante, liedama sūrias ašaras bei šaukdama savo vyrą. Po kiek laiko su sakalu rankose iš vandens išniro kunigaikštis – sveikas ir gyvas. Pasak legendos, tose vietose, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrūs šaltiniai – tie, prie kurių šiuo metu stovite. Išbandę „Grožio šaltinio” gydomąsias savybes, keliaukime iki kitos stotelės – iškilaus lietuvių menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paminklo.

6. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paminklas

Paminklas garsiajam Lietuvos menininkui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui pastatytas 1975 metais, minint šio menininko 100-ąsias gimimo metines. Jo autorius – Vladas Vildžiūnas.

Profesionalaus dailininko ir kompozitoriaus asmenybė jau tapo lietuviškos tapatybės simboliu, o kūryba – XX amžiaus pradžios Lietuvos ir Europos meno modernumo liudijimu. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio talento universalumas atsiskleidė per muziką, dailę, žodžio meną ir fotografiją.

Daugiau apie šio menininko gyvenimą sužinosite kitoje maršruto stotelėje – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio memorialiniame muziejuje, o dabar – paklausykite istorijos apie skulptūrą.

1975-aisiais metais buvo planuojama bronzinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio skulptūrą į Druskininkus gabenti iš Vilniaus ypatingu būdu – sustojus ties Varėnos sankryža paminklas turėjo būti prikabintas prie malūnsparnio ir, atgabentas oru, nuleistas ten, kur stovi dabar. Vis tik, šios minties buvo atsisakyti dėl pernelyg didelės rizikos: esą, trūkus trosui, pritvirtintam prie malūnsparnio, nebeliks ir paminklo. Galbūt būtent sprendimas skulptūros negabenti oru turėjo įtakos tam, kad šiandien liaudies meno meistrų dėka turime įstabiais drožiniais puoštą, vadinamąjį Mikalojaus Konstantino kelią, vedantį iš jo gimtinės Varėnos į Druskininkus.

Siekiant įamžinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genialumą, skulptūrą norėta sukurti taip, kad ši būtų tarsi su sparnais, simbolizuojančiais tai, kas yra virš paprasto žmogaus sugebėjimų ribos.

Už paminklą V. Vildžiūnas ir architektas R. Dičius buvo apdovanoti Respublikine premija.

7. Druskininkų savivaldybė

Aplankę skulptūrą, parko keliuku grįžkime iki Druskininkų savivaldybės pastato. Čia anksčiau gyveno vienas turtingiausių kurorto gyventojų, lietuvių–lenkų kilmės daktaras Valerijus Bujakovskis.

Daktaras Bujakovskis mirė 1919 metais, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Manoma, kad mūrinė Bujakovskio vila buvo pastatyta XIX amžiaus pabaigoje arba XX amžiaus pradžioje. Iš pradžių tai buvo vieno aukšto pastatas ir tik vėliau, išlaikant visas originalias stogo–kupolo formas, pastatytas viršutinis namo aukštas.

Sužinoję, kaip anksčiau atrodė turtingiausio kurorto gyventojo namai, savo pažintinę kelionę galime tęsti toliau. Keliaukime iki kitos mūsų stotelės – Druskininkų Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų džiaugsmas“ cerkvės.

8. Druskininkų Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų džiaugsmas“ cerkvė

Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų džiaugsmas“ cerkvė – vienintelė šiuo metu veikianti ortodoksų šventovė mieste. Cerkvė buvo pastatyta dar 1865 metais ir yra vienas seniausių iki šiol išlikusių medinės architektūros kūrinių Druskininkuose. Cerkvės fasade matomi ryškūs Rusijos maldos namų bruožai ir romantizmo bei istorizmo laikotarpiams būdingos detalės, unikalios ir išskirtinės architektūros formos. Užeikite į vidų ir pasigrožėkite cerkvės architektūriniais sprendimais.

Išėję į lauką apsidairykite – pamatysite, kad ši cerkvė pastatyta rombo formos aikštės centre – taip buvo statoma dauguma stačiatikių šventovių. Kodėl? Taip pastato projektuotojai užtikrindavo, kad žmonės maldos namais galėtų grožėtis iš visų pusių. Tad nepraleiskite progos įsiamžinti prie itin „fotogeniškos“ „Visų liūdinčiųjų džiaugsmo“ cerkvės – dėl išskirtinės ryškiai mėlynos fasado spalvos ir įdomių architektūrinių sprendimų fotografijose ji atrodo itin įspūdingai.

9. Paminklas žydų getas

Visai šalimais cerkvės stūkso holokausto memorialas – 1992 metais nežinomo autoriaus sukurtas paminklas, skirtas žydų aukoms atminti. Anksčiau šioje vietoje buvo žydų getas, šiandien čia įsikūręs Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Rusvame šlifuotame paminklo akmenyje iškalta Dovydo žvaigždė, menora ir užrašas jidiš, lietuvių ir rusų kalbomis, reiškiantis „Žydų geto kaliniams“.

Toliau keliausime iki Žako Lipšico memorialinio muziejaus – čia susipažinsite su pasaulinio garso žydų kilmės menininku, gimusiu Druskininkuose.

10. Žako Lipšico memorialinis muziejus

Žakas Lipšičas – visame pasaulyje garsus Lietuvos žydų kilmės skulptorius, kubizmo atstovas, gyvenęs ir kūręs Prancūzijoje, JAV, Izraelyje ir Italijoje. Jis gimė 1891 metų rugpjūčio 22 dieną verslininko Abraomo Lipšico, atvykusio į Druskininkus iš Gardino, ir Rachelės Leach Krinski šeimoje. Skulptorius buvo pavadintas Chaimu Jacobu – vėliau šį vardą pasikeitė pats.

Įvairūs šaltiniai atskleidžia, kad dar nesulaukęs pilnametystės Chaimas, slapta nuo tėvo gavo kuklią motinos paramą – auskarus su brangakmeniais. Savo ruožtu jis iš gimtųjų Druskininkų išvyko į Paryžių ir pasivadino Žaku. Jo tėvui susitaikyti su Žako išvykimu ir skulptoriaus profesijos pasirinkimu buvo be galo sunku, mat jis tikėjosi kad gabus vyriausiasis sūnus įgis praktišką profesiją ir padės jam plėtoti statybų verslą.

Vis dėlto, Paryžiuje Žakui sekėsi puikiai – Prancūzijos sostinėje jis bendravo su kubizmo pradininkais Pablu Pikasu ir Chuanu Grisu, taip pat su Amedeo Modiljaniu, Diegu Rivera, Chaimu Sutinu bei Moze Kislingu. Išsinuomavęs studiją Monparnase, greta Konstantino Brinkušio, Žakas Lipšičas pirmojo pripažinimo ir užsakovų sulaukė 1920 metais, kai Paryžiaus Rosenbergo galerijoje buvo surengta jo pirmoji personalinė kūrybos paroda. Žinomiausi jo darbai – „Vyras su gitara“, „Besimaudančioji“ ir „Gyvenimo džiaugsmas“.

Iki septyniolikos metų pats Žakas gyveno su tėvais, broliais ir seserimis kitoje Šventojo Jokūbo gatvės pusėje esančiame mūriniame name, priešais dabartinio muziejaus pastatą. Dirbęs ir pasaulinę šlovę pelnęs įvairiausiuose pasaulio kraštuose, menininkas niekada nepamiršo gimtųjų Druskininkų bei savo kilmės šaknų. „Tikra yra, kad Čiurlionis buvo tikras genijus. Ir aš didžiuojuosi gimęs kaime, kurio žemę lietė jo kojos. Mūsų brangieji, nepamirštamieji Druskininkai!“ – taip Žakas Lipšičas rašė žinomam dailininkui Aleksiui Ranitui.

1996 metais buvo įsteigtas jo memorialinis muziejus, jaukiame ir nedideliame pastate, kuris XX amžiaus pirmojoje pusėje buvo statomas kaip gyvenamasis namas. Pasitelkus antropologinę perspektyvą – regioninį XX amžiaus sociokultūrinį kontekstą – naujoje muziejaus ekspozicijoje bus pristatomas Žako Lipšico kūrybos ir gyvenimo kelias. Ypatingas dėmesys bus skirtas skulptoriaus saitams su Lietuva, kurie išliko stiprūs, nepaisant menininką nuo tėvynės atskyrusios geležinės uždangos.

Žakas Lipšicas mirė 1973 metų gegužės 16 dieną, Italijoje. Po mirties jo palaikai buvo palaidoti Jeruzalėje.

11. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio memorialinis muziejus

Susipažinus su garsiu žydu kilmės skulptoriumi, laikas susipažinti su vienu iškiliausiu visų laikų Lietuvos menininku – Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Todėl šiuo metu keliaujame ir iki  jo muziejaus. Pagrindinėje Druskininkų gatvėje, pavadintoje menininko vardu, stovi du namukai, kuriuose jis gyveno ir kūrė – nuo 1963 metų čia įkurtas memorialinis muziejus. Menininkas gimė Varėnoje, vargonininko Konstantino Čiurlionio ir Adelės Marijos Magdalenos Radmanaitės-Čiurlionienės šeimoje, o 1878 metais Čiurlioniai persikėlė gyventi į Druskininkus.

Šiandien buvusiuose Čiurlionių namuose galite pamatyti, kaip iš tiesų gyveno garsus Lietuvos menininkas, mat pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio seserų Valerijos ir Jadvygos atsiminimus muziejuje buvo atkurtas autentiškas namelių interjeras bei sodybos aplinka. Šiuo metu čia veikia nuolatinė ekspozicija, išsidėsčiusi keturiuose atskiruose nameliuose. Pirmajame rasite biografinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ekspoziciją, antrajame – autentiškos Čiurlionių šeimos medžiagos, o trečiajame galėsite susipažinti su garsiausiais dailininko darbais. Atvykę į muziejų galite užsisakyti ekskursiją rusų kalba ir iš naujo susipažinti su vienu iškiliausių Lietuvos kūrėjų.

12. Druskonio ežeras

Po apsilankymo muziejuje atsikvėpti ir pasidžiaugti gamta keliaukime prie Druskonio ežero – jį turbūt jau spėjote pamatyti, kai lankėtės Druskininkų miesto muziejuje.

Pasakojama, kad senovėje prie Druskonio ežero gyveno Druskių Jono šeima. Iš čia ir kilo ežero pavadinimas. Prieš kelis amžius pirmuosius kurorto svečius po varginančios kelionės pasitikęs ežerėlis reiškė pagaliau pasiektą tikslą – ramybės oazę Druskininkus. Gatvė, einanti virš ežero pietinės pakrantės, – pagrindinis istorinis kelias iš Gardino. Pakrantėje ošia šimtametės pušys, vaizduojamos dar XIX amžių menančiuose atvirukuose, o sutemus jos yra jaukiai apšviečiamos. Šiauriniame ežero krante žvilgsnį traukia Druskininkų miesto muziejaus pastatas su įspūdinga terasa, kitame – Senosios miesto bei tarybinių karių kapinės. Vasarą lankytojus žavi gėlynai, malonia vėsa gaivina fontanas. Šiltaisiais mėnesiais ežere galima pasiirstyti valtimis, paplaukioti vandens dviračiais. Ežero pakrantė taip pat tinka dviratininkams ir bėgikams.

13. Karolio Dineikos sveikatingumo parkas

Vos už 10 minučių kelio pėsčiomis nuo Čiurlionio muziejaus, rasite tikrą atgaivos oazę – Karolio Dineikos sveikatingumo parką. Čia – tikras ramybės kampelis, įsikūręs pušyno apsuptyje ant Ratnyčios upės kranto.

Šį parką 1924 metais įkūrusi garsi lenkų gydytoja Eugenija Levicka garsėjo netradiciniais gydymo metodais – ji bandė įrodyti, kad sporto ir kūno grūdinimo poveikis yra ne mažiau veiksmingas nei klasikinės medicinos metodai, o saulės vonios gali apsaugoti nuo įvairiausių ligų. 1952 metais parko vadovu tapo Karolis Dineika – Lietuvos pedagogas, gydomosios kūno kultūros specialistas, visuomenės veikėjas – būtent jo vardu ir buvo pavadintas šis sveikatingumo parkas.

K. Dineikos parke iki šiol laikomasi senų gydymo oru, vandeniu bei saule tradicijų.  Lankytojai gali išbandyti unikalias procedūras: pasivaikščiojimą dozuotais vaikščiojimo takais, organizmo valymą jonų terapija, pasimėgauti saule ir ramybe terasose ar išbandyti pėdų masažą akupresūros baseine. Čia visu savo kūnu galėsite pajusti ir išbandyti tai, kuo garsėja Druskininkų kurortas. Pailsėję šiame parke turėsite jėgų nukeliauti į kitą maršruto stotelę – Miško muziejaus „Girios aidas“, kurį pėsčiomis pasieksite per 25 minutes. 

14. Miško muziejus „Girios aidas“

Gamtos mylėtojai sukluskite – keliaujame Druskininkų Miško muziejaus „Girios aidas“ link. Muziejus įsikūręs miško apsuptyje, originalios architektūros namelyje. Čia išvysite ekspoziciją, pasakojančią apie mišką, jo gyventojus, retas gyvūnų ir augalų rūšis, taip pat susipažinsite su tradiciniais miestelėnų amatais.

Muziejuje sukaupta medžioklės trofėjų kolekcija, o antrajame aukšte įsikūrusios miško gyventojų (paukščių, žvėrių, vabzdžių ir kitų gyvūnų) iškamšos.

Šalia muziejaus yra miško pasivaikščiojimo takas, kuriame eksponuojamos medinės skulptūros, stogastulpiai, suoliukai ir kiti dekoratyviniai žinomų šalies tautodailininkų kūriniai – medžio drožiniai.

TOLIAU NUO DRUSKININKŲ – KELIAVIMAS NE PĖSČIOMIS

Tai gali būti arba maršruto pradžia (keliavimas laivu nuo Nemuno pakrantės) arba jo pabaiga – po Miško muziejaus „Girios aidas“ grįžti iki Nemuno pakrantės. Kiti objektai gali būti pasiekiami automobiliu ar viešuoju transportu.

15. Liškiavos vienuolyno ansamblis

Nuo Nemuno pakrantės taip pat galite išplaukti apžiūrėti Liškiavos vienuolyno.

Liškiava – senas dzūkų kaimelis, išgarsėjęs dėl Liškiavos Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios ir buvusio dominikonų vienuolyno. Šiandien kaimelyje gyvena vos 25 žmonės, tačiau turistai čia plūsta kasmet – ne tik susipažinti su ypatingu Liškiavos dominikonų vienuolyno ansambliu, bet ir pasigerėti apylinkių gamta – ansamblis įsikūręs vaizdingame Nemuno vingyje.

Pasakojama, kad XVIII amžius buvo Liškiavos dominikonų klestėjimo laikotarpis, per kurį ir buvo pastatytas mūrinis vienuolynas su bažnyčia. 1697 metų balandžio 22 dieną  Liškiavos valdytojas Vladislovas Jurgis Kosyla su žmona Kristina visus savo turtus testamentu užrašė dominikonų vienuolynui, kad vienuoliai melstųsi už juos ir mirusį šeimos vienturtį Florijoną. Pasitaręs su Seinų dominikonais, Vladislovas Jurgis Kosyla nutarė įsteigti naują dominikonų vienuolyną Liškiavoje ir šalia pastatyti Švč. Trejybės garbei skirtą bažnyčią.

Taip išdygo vertingas XVII amžiaus vėlyvojo baroko architektūrinis ansamblis

16. Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia

Pagrindinė viso Liškiavos vienuolyno ansamblio puošmena – Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia  – įspūdingas vėlyvojo baroko statinys. Maldos namuose išlikę paminkliniai 1899 metais Varšuvoje lenkų meistro Šimanskio pagaminti vargonai. Bažnyčios viduje išvysite ir autentiškus suolus su medžio inkrustacijomis – čia jie stovi jau daugiau nei 250 metų, taip pat baroko ir rokoko stiliaus altorius, daug XVII–XX amžiaus dailės paminklų.

Po istoriškai vertingais paveikslais ir sienine tapyba puošta bažnyčia yra išlikęs dominikonų vienuolių laidojimo rūsys, kuriame amžinojo poilsio atgulė mirę vienuoliai.

Jei visa tai norite aplankyti ir išvysti savo akimis – Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje galite užsisakyti pažintinę ekskursiją, supažindinančią su jos architektūra ir meno vertybėmis. Galėsite aplankyti ir bažnyčioje esančius rūsius su išlikusiais XVIII amžiaus vienuolių dominikonų palaikais bei įrengtą XVII-XX amžių liturginio paveldo ekspoziciją.

17. Liškiavos piliakalnis

Nuo Liškiavos vienuolyno ansamblio paėjėję maždaug dešimt minučių, atsidursite prie Liškiavos piliakalnio, dar vadinamo Raganos mūru ir Perkūno šventinyčia. Piliakalnis stūkso ant Nemuno šlaito, senoje Liškiavos gyvenvietėje. Pagal istoriografijoje vyraujančią tradiciją, Liškiavos mūrinė pilis pradėta statyti XV amžiaus pradžioje, dar prieš Žalgirio mūšį ir liko neužbaigta. Nors šiandien išlikusių patikimų istorinių šaltinių apie kadaise stovėjusią pilį nėra, didingą praeities dvasią galite pajusti užlipę ant piliakalnio – nuo jo atsiveria įspūdinga gamtos panorama, matomos pilies bokšto liekanos. Taip pat galima matyti netoliese įsikūrusį Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblį, traukiantį lankytojus iš visos Lietuvos ir užsienio.

18. Leipalingio dvaras

Sugrįžę iš pasiplaukiojimo laivu nepraleiskite progos aplankyti kadaise garsiai Lietuvos didikų giminei – Sapiegoms – priklausiusią rezidenciją – įspūdingo grožio Leipalingio dvarą, esantį Druskininkų savivaldybėje, Leipalingio miestelyje. Iš Druskininkų jį galite pasiekti 33 autobusu – kelionė nuo miesto centro iki Leipalingio truks 30 minučių.

Pirmąkart istoriniuose šaltiniuose dvaras paminėtas 1503 metų balandžio 7 dieną, kai Aleksandras jį padovanojo Jonui Teodorui Pliuškovui, pabėgusiam iš Maskvos kunigaikščio Ivano III užimtos Smolensko žemės. Vėliau, dvarui likus be šeimininko, 1508 metų birželio 28 dieną Žygimantas Senasis jį padovanojo Jonui Sapiegai. Sapiegos 1520 metais čia pastatė cerkvę. Valdant Jono sūnui Povilui Sapiegai, Leipalingio dvare kilo didelis gaisras, kurio metu sudegė cerkvė ir daugelis pastatų. Vėliau, giminei priėmus katalikybę, Mikalojus Sapiega fundavo bažnyčios statybą ir atstatė dvarą.

Sapiegos dvarą valdė iki 1742 metų – vėliau dvaras priklausė Masalskiams, Plateriams, o XIX amžiaus pradžioje Leipalingis priklausė Kruševskių giminei. XX amžiaus pradžioje dvarą nusipirko Peterburgo pirklys, inžinierius Petras Balinskis. Jis labai išpuoselėjo dvarą, kasė kanalus, puoselėjo parką, buvo iškastas ežerėlis, pastatyti prabangūs tilteliai.

Paskutinis dvaro savininkas Košica dvarą pralošė Monte Karlo kazino, kuriame ir baigė savo gyvenimą – nusišovė.

Leipalingio dvaras – vienas svarbiausių istorinių Dzūkijos architektūros paveldo kūrinių. Klasicizmo stiliaus dvare dabar veikia mokykla, seniūnija, biblioteka ir unikalus kraštotyros muziejus, kuriame yra daugiau kaip 12 tūkstančių eksponatų. Visus metus veikiančiame muziejuje galite sužinoti, kas dvarą valdė po Sapiegų ir kaip klostėsi jo gyvenimas, atitekus naujiesiems savininkams. Taip pat susipažinsite su buvusiomis dvariškių pramogomis ir išsiaiškinsite, kuo žavi turtingas dvaro muziejus. Apsilankymo muziejuje metu galėsite žengti dvarininkų pėdomis, sudalyvauti dvaro Ponios pamokose ir išmokti dvaro šokių žingsnelių.

19. Velnio akmuo

Grįžę iš Leipalingio kaimelio, galite aplankyti dar vieną legendomis apsuptą Druskininkų rajono įžymybę – Velnio akmenį Švendubrės miestelyje. Jį per 20 minučių pasieksite 1, 5A, arba 6 autobusu. Legenda pasakoja, kad šis, dešimtas pagal dydį Lietuvos riedulys, yra atneštas paties velnio. Kalbama, kad velnias nešė šį akmenį, nes norėjo juo užtvenkti Nemuną, tačiau pradėjo švisti ir netikėtai anksti pragydo gaidys. Velnias išsigandęs pametė akmenį ir nežinia, kur pradingo, o akmuo nuriedėjo prie Švendubrės ir stovi ten iki šiol.

Kita legenda pasakoja, kad Velnias akmenį nešė tam, kad sudaužytų Raigardo miestą, mat ten žmonės perdėm lėbavo. Net pragaro Liuciperis pavydėjo Raigardo miesto gyventojams lėbavimų išradingumo. Kipšiukai kiekvieną dieną niurzgėdavo, kad ir jie norėtų taip linksmintis. Pagaliau Liuciperiui trūko kantrybė dėl tokio kipšiukų nepasitenkinimo, tad susirado didžiausią akmenį, ir, kai Raigardo lėbautojai paryčiui sumigo, ryžosi sunaikinti juos, mat neapkentė konkurentų.

Tačiau vos Liuciperis, ant pečių nešinas didžiuliu akmeniu, priartėjo prie Raigardo, pragydo gaidys. Velnio galios išnyko ir jis, numetęs akmenį į šoną, pradingo savo karalystėje.

Trijų metrų aukščio ir septynių metrų ilgio akmenį apie 1841 metus norėta suskaldyti ir panaudoti Druskininkų bažnyčios, o apie 1905 metus – Ratnyčios bažnyčios statybai. Vis tik, vietos gyventojai, laikę akmenį šventu, neleido jo sunaikinti. Tiesa, vėliau apylinkės ūkininkai savo reikmėms akmenį apskaldė. Per 1936 metų gegužines pamaldas iš Gardino prie akmens atvykę dvasininkai atlaikė pamaldas ir pašventino atsivežtą metalinį kryžių, kuris buvo įstatytas į akmens viršūnę. Sovietmečiu kryžius buvo nulaužtas, tad toje vietoje, kur buvo kryžius, akmenyje likusi duobutė.

Dabar šalia akmens stūkso legendų motyvais puoštos medinės skulptūros „Varpininkas“, „Raigardo legenda ir „Piemenaitė“.

20. Ratnyčios Šventojo Apaštalo Baltramiejaus bažnyčia

Sugrįžę į Druskininkų miesto centrą, keliaukite į prie Gydyklų parko esančią Muzikinio fontano stotelę „Laisvės aikštė“ – iš jos 3 (trečiu) autobusu mažiau nei per 20 minučių pasieksite gražiąją Ratnyčios Šventojo Apaštalo Baltramiejaus bažnyčią.

Šią bažnyčią, kuri buvo Merkinės filija – vadinamąja bažnyčia be parapijos – dar 1650 metais įrengė didikas Kazimieras Leonas Sapiega. O 1676 metais Mykolas Pacas pastatė dar vieną bažnyčią. Deja, iki šių neišliko nei viena bažnyčia. 1762 metais čia buvo pastatyta dar viena – medinė bažnyčia, kuri stovėjo ilgiau nei prieš tai buvusios. Vis dėlto, ir ši mūsų dienų nesulaukė.

1910 metais kunigo Pranciškaus Bernoto rūpesčiu ir parapijiečių bei geradarių aukomis bažnyčia buvo atstatyta. Tad užeikite pasigrožėti ir surasti vidinę ramybę erdvioje, lietuviško gotikos stiliaus mūro bažnyčioje, pavadintoje Šventojo Apaštalo Baltramiejaus, buvusio vienu iš dvylikos apaštalų, minimų Naujajame Testamente, vardu