Sveiki atvykę į Druskininkus – piečiausią Lietuvos miestą ir seniausią šalies kurortą, garsų gydomaisiais mineralinio vandens šaltiniais, įspūdinga gamta ir smalsumą žadinančiais mitais bei legendomis. O jomis apipintas bene kiekvienas miestelio takas – aplankysite šaltinius, kurie, pasak legendos, ištryško ten, kur žiloje senovėje kunigaikštienė raudojo pamaniusi, kad jos mylimas vyras nuskendo Nemune, nuvyksite prie garsiosios Meilės salos, kurioje kadaise valtimis irstėsi Druskininkų įsimylėjėliai, ir patys galėsite išbandyti gydomųjų savybių turinčius kurorto šaltinius.

Tačiau Druskininkai – ne tik garsus kurortas, bet ir svarbių istorinių įvykių dėlionės dalis.

Galbūt nežinojote, kad Druskininkų miesto istorija yra itin glaudžiai susijusi su Lenkijos.  Oficialia Druskininkų kurorto įkūrimo data laikoma 1794 metų birželio 20 diena, kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karaliaus Stanislovas Augustas Poniatovskis savo dekretu vietovei suteikė gydomosios vietovės statusą – taip Druskininkai tapo madingiausia XIX amžiaus Varšuvos, Gardino ir Vilniaus aukštuomenės atostogų vieta.

1920 metais kurorte prasidėjo „lenkiškas“ etapas, mat Vilnius kraštas ir Druskininkai buvo prijungti prie Lenkijos. Tiesa, demarkacinė linija ėjo Nemuno viduriu, tad viena Druskininkų pusė priklausė Lietuvos respublikai, kita – Lenkijos.

Druskininkai turėjo ypatingą vietą ir moderniosios Lenkijos valstybės kūrėjo Juzefo Pilsudskio širdyje – šiame kurorte jis jautėsi esąs namuose. Sakoma, kad Druskininkai, po juos suniokojusio Antrojo pasaulinio karo, atsigavo būtent Lenkijos maršalo dėka.

Vis dėlto, į kurortą Juzefą Pilsudskį traukė ne tik gamta ir gaivus oras – čia jis sutiko lenkų gydytoją Eugeniją Levicką, su kuria netrukus sukūrė romaną. Eugenija Levicka buvo išskirtinė moteris – iki šiol ji prisimenama kaip itin charizmatiška ir novatoriška asmenybė, kuri tais laikais neturėjo sau lygių. Vienas drąsiausių jos projektų – pirmasis Lenkijoje nudistų parkas.

Šiandien Druskininkų miestas pripildytas lenkiškojo periodo reliktais – iš Lenkijos kilusių menininkų palikimu, gatvėmis, pavadintomis garsių lenkų garbei bei istoriniais įvykiais, sujungusiais Druskininkų ir Lenkijos gyventojus. Tad kelionę pradėkime nuo Druskininkų miesto istorijos pažinimo.

1. Druskininkų miesto muziejus

Pirmoji mūsų maršruto stotelė – Druskininkų miesto muziejus, įsikūręs įspūdingoje neoklasicistinės architektūros viloje „Linksma“. Vila, pastatyta XX amžiaus pradžioje, priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aristokratų Kiersnovskių giminei – čia jie leido savo vasaras ir reprezentavo Druskininkų kurortą.

Šiandien Druskininkų miesto muziejuje įrengta vienintelė nuosekli Druskininkų istorijos ekspozicija, kurioje galima pamatyti Senųjų Druskininkų vaizdų atvirukų kolekciją, carinio ir tarpukario laikotarpių leidinius apie Druskininkus, Algirdo Juozo Kubiliaus fotografijų rinkinį; Bronislavo Pilsudskio fotografijų (1898–1905) kolekciją, dailės kūrinių kolekciją. Muziejuje rasite ir antikvarinių buities daiktų, pažymėtų Druskininkų signatūra, sovietinio laikotarpio kurorto įstaigų veiklos fotografijų albumų rinkinį, mineralinio vandens gertuvių ir sanatorijų bei SPA centrų lankstinukų rinkinį.

Už papildomą mokestį Druskininkų miesto muziejuje galima pasidaryti istorinių dokumentų kopijų ar eksponatų fotokopijų. Dabar muziejuje ir jo terasoje vyksta koncertai, parodos, kiti kultūriniai renginiai, taip pat registruojamos santuokos.

Muziejaus darbuotojai juokauja, kad nesusipažinote su Druskininkais, kol neapsilankėte šiame muziejuje. Vis dėlto, jei nenorėsite apsilankyti muziejaus viduje, visada galite pasivaikščioti šalia vilos „Linksma“ esančiame parke, pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti kurorto ramybe.

2. Druskininkų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia

Po apsilankymo muziejuje keliaukime žaliaisiais Druskininkų takais, vedančiais iki raudonų plytų neogotikinio stiliaus Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios, pastatytos 1931 metais. Mažai kas žino, kad būtent šioje Druskininkų bažnyčioje saugoma labai reta šventojo Valentino relikvija. Už visame pasaulyje vasario 14-ąją minimos Šventojo Valentino dienos slypi įdomi istorija apie nepaprastą vyskupą, gyvenusį III amžiuje, valdant imperatoriui Klaudijui II. Nedaug žinome apie jo gyvenimą, o iki mūsų dienų daugiausiai išliko tik legendomis apipintos istorijos. Tiksliai žinoma, kad šventasis vyskupas, garsėjęs savo nuolankumu ir didžiais stebuklais, buvo garsus pamokslininkas, mokėjo graikų bei lotynų kalbas. Pasakojama, kad Klaudijus II savo kariams draudęs tuoktis, mat buvo įsitikinęs, jog vedęs kareivis – prastas kareivis, nes tampa nebe toks žiaurus, mažiau atsidavęs savo imperatoriui. Vyskupas Valentinas nepaisė šio draudimo ir karius su jų mylimosiomis sutuokdavo slapčia. Toks elgesys valdovui, aršiai persekiojančiam krikščionis, buvo nepriimtinas, todėl imperatorius įsakė Valentiną įkalinti ir įvykdyti mirties bausmę. Būtent šioje Druskininkų bažnyčioje yra saugomas nedidelis šventojo kaulelis, pagarbiai įdėtas į puošnų indą – relikvijorių. Prie jo galite prieiti ir priliesti ranka, priglausti atminimo paveikslėlį ar rožinį, paprašyti Dievo užtarimo.

Dar vienas bažnyčios išskirtinumas – jos bokšte kabantys keturi varpai. Jie užburia ne tik magišku skambesniu, bet ir atsiradimo istorija – ant pirmojo, seniausio varpo, kirilica užrašyta „ROKU BOŽIJA“, taip pat išraižyta data – 1754 metai. Tiek įrašas, tiek varpą puošiantys barokiniai ornamentai rodo, kad tai nėra rusiškas varpas, greičiau – pagamintas Abiejų Tautų Respublikoje, kažkur Vakarų Ukrainoje ar senosios Lietuvos valstybės rytinėse žemėse ir priklausė kuriai nors unitų cerkvei. Kiti trys varpai buvo nulieti jau tarpukario Lenkijos varpų liejyklose.

Šią bažnyčią buvo pamėgęs Lenkijos maršalka Jozefas Pilsudskis, joje dažnai lankydavosi kalbininkas Juozas Balčikonis, poetas ir prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas ir daugelis kitų žinomų Lietuvos visuomenės veikėjų. Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia – nepaprastai vertinga ir įspūdinga pažintinė architektūros ir kultūros vieta, tad nepraleiskite progos užeiti pasigrožėti į vidų ir apžiūrėti iš išorės.

3. Skulptūra „Ratnyčėlė“

Kelionę tęsime žingsniuodami Nemuno pakrantės link – aplankysime vieną populiariausių Druskininkų skulptūrų. Tai – ant aukšto pjedestalo sėdinčios mergaitės – Ratnyčėlės – skulptūra. Ją 1959 metais sukūrė skulptorius Bronius Vyšniauskas, valstybinės premijos laureatas, profesorius, kurio monumentus galime rasti Grūto parke ir kitose žinomose Lietuvos vietose. Skulptūroje vaizduojamas Druskininkų simbolis – vandenį rankomis semianti moteris. Nors skulptūra Druskininkus puošia jau daugiau nei pusę amžiaus, ji vis dar žavi ir dvelkia romantika. Aukštas pjedestalas ir laiptai atkleidžia, kaip aukštai galima iškelti moterišką grakštumą ir kaip puikiai prie jo dera svajingas upelio čiurlenimas.

Senųjų Druskininkų gyventojų lūpose vis dar netyla legenda apie tai, kaip Ratnyčia gavo savo vardą. Pasak jų, kadaise tarp miškų gyvenęs stambus ūkininkas, kurio sūnūs nenorėjo dirbti tėvų žemės, tad jiems teko vesti ir užsiimti amatais. Vyriausiasis tapo malūnininku, o jaunėlis vedė gražuolę vienturtę ir apsigyveno jos tėvonijoje ant upelio kranto, šalia bažnyčios. Račiaus amatas jam patiko, o gal jauna žmona jį įkvėpė, tad šeima prasigyveno ir pasistatė didelius namus. Kad žmonės lengviau surastų talentingą ratų meistrą, virš vartų buvo pakabintas ratas su užrašu „Ratnyčia“, o žmonos namai pavadinti Ratnyčėle. Kaip klostėsi šeimyninis gyvenimas – nežinoma, tačiau prie meno mokyklos galite aptikti ir kitą Broniaus Vyšniausko skulptūrą – „Motinystė“.

4. Gydyklų parkas

Aplankę „Ratnyčėlės“ skulptūrą, neskubėdami ir besimėgaudami grynu oru keliaukime Nemuno pakrante iki senojo miesto sodo. Sodas, įsikūręs pačioje Druskininkų miesto širdyje, dar vadinamas Gydyklų parku. XIX amžiuje čia sukosi visas atvykėlių gyvenimas: gydymasis, pramogos, bičiuliavimasis, o šiandien tai – mėgstama vietinių ir turistų poilsio bei ramaus pasivaikščiojimo vieta, kurioje galite atsigaivinti natūraliu mineraliniu vandeniu iš biuvečių. Jei parką lankysite tarp 10-23 val., nepraleiskite gražiausiu Lietuvoje išrinkto Muzikinio fontano pasirodymo. Visas šios miesto puošmenos grožis atsiskleidžia sutemus, kai fontanas trykšta įvairiausiomis spalvomis pagal populiariausias melodijas. Be to, melodija galite pasirinkti ir patys – už nedidelį mokestį turėsite galimybę stebėti, kaip fontanas „šoka“ pagal jūsų mėgstamą dainą.

Gydyklų parkas suplanuotas simetriškai, o jo dalys įrengtos anglišku stiliumi – su vingiuotais takeliais. Parke buvo pastatyta daug gydyklų ir Kurhauzas. Šiame pastate buvo stotis, knygynas-biblioteka, cukrainė, teatro salė. Anksčiau parko lankytojai galėjo pasivaišinti kefyru, kumysu. Sovietmečiu čia pastatyta mineralinio vandens šaltinio biuvetė ir kiti pastatai mineraliniam vandeniui gerti. 2011 metais parkas buvo rekonstruotas: papuoštas naujomis skulptūromis, viena iš jų – Lietuvoje ir užsienyje žinomos skulptorės, Dalios Matulaitės, darbas „Karūnos“. Šis kūrinys skirtas karališkajai porai: paskutiniajam jogailaičiui Žygimantui Augustui ir jo antrajai žmonai, didžiajai gyvenimo meilei, Barborai Radvilaitei.

Rekonstruotame parke taip pat įrengti nauji pasivaikščiojimų takai, suoliukai, apšvietimas, pasodinti nauji želdiniai, pertvarkyta „Grožio šaltinio“ aplinka. Parke išlikusi ir istorinė įžymybė – 1881 metais įrengtas upės vandens lygio matuoklis.

5. Grožio šaltinis

Ar kada galvojote, kad norėtumėte turėti stebuklingą jaunystės eliksyrą? Jeigu jūsų atsakymas – taip, nedvejodami keliaukite Nemuno pakrante iki dar vienos Gydyklų parko įžymybės – „Grožio šaltino“.  Ši vieta taip vadinama ne veltui – nors šaltinio vandens per sūrus gerti, jis puikiai tinka nusiplauti veidą, rankas ar skalauti gerklę. Legenda pasakoja, kad „Grožio šaltinio“ vanduo turi odą atjauninančių savybių, suteikia grožio ir žvalumo.  Įvairiausių gydomųjų savybių pripildyta vandens versmė atkeliauja iš akmeninio bareljefo šalia Nemuno ir teka daugiau kaip 300 metrų gylyje.

Kaip ir daugelis Druskininkų miesto vietų, „Grožio šaltinis“ taip pat turi savo legendą – pasak jos, gilioje senovėje kunigaikštis medžiojo su dvariškiais ir atsitiktinai atsidūrė šioje vietoje. Medžioklė sekėsi, tad kunigaikštis privalėjo nušauti sakalą. Taiklios šaulio strėlės pervertas sakalas krito į Nemuną, o kunigaikštis puolė į vandenį jo išgriebti. Kunigaikštienė ant kranto labai gailiai pravirko ir bėgiojo upes pakrante, liedama sūrias ašaras bei šaukdama savo vyrą. Po kiek laiko su sakalu rankose iš vandens išniro kunigaikštis – sveikas ir gyvas. Pasak legendos, tose vietose, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrūs šaltiniai – tie, prie kurių šiuo metu stovite. Išbandę „Grožio šaltinio” gydomąsias savybes, keliaukime iki kitos stotelės – Druskininkų savivaldybės.

6. Druskininkų savivaldybė

Aplankę „Grožio šaltinį“ parko keliuku grįžkime iki Druskininkų savivaldybės pastato. Čia anksčiau gyveno vienas turtingiausių kurorto gyventojų, lietuvių-lenkų kilmės daktaras Valerijus Bujakovskis.

Daktaras Bujakovskis mirė 1919 metais, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Manoma, kad mūrinė Bujakovskio vila buvo pastatyta XIX amžiaus pabaigoje arba XX amžiaus pradžioje. Iš pradžių tai buvo vieno aukšto pastatas ir tik vėliau, išlaikant visas originalias stogo–kupolo formas, pastatytas viršutinis namo aukštas.

Sužinoję, kaip anksčiau atrodė turtingiausio kurorto gyventojo namai, savo pažintinę kelionę galime tęsti toliau. Keliaukime iki kitos mūsų stotelės – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio memorialinio muziejaus.

7. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio memorialinis muziejus

Apsilankę Druskininkų savivaldybėje, keliaukime iki vieno iškiliausio visų laikų Lietuvos menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus. Pagrindinėje Druskininkų gatvėje, pavadintoje menininko vardu, stovi du namukai, kuriuose jis gyveno ir kūrė – nuo 1963 metų čia įkurtas memorialinis muziejus. Menininkas gimė Varėnoje, vargonininko Konstantino Čiurlionio ir Adelės Marijos Magdalenos Radmanaitės-Čiurlionienės šeimoje, o 1878 metais Čiurlioniai persikėlė gyventi į Druskininkus.

Garsaus menininko gyvenimas ir kūryba yra glaudžiai susiję su Lenkija. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis mokėsi Varšuvos dailės mokykloje, vėliau – vadovo Varšuvos muzikos akademijos chorams, nes gebėjo puikiai susikalbėti tiek lietuvių, tiek lenkų kalbomis. Menininkas amžinojo atilsio taip pat atgulė Lenkijoje, Markos mieste.

Profesionalaus dailininko ir kompozitoriaus asmenybė jau tapo lietuviškos tapatybės simboliu, o kūryba – XX amžiaus pradžios Lietuvos ir Europos meno modernumo liudijimu. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio talento universalumas atsiskleidė per muziką, dailę, žodžio meną ir fotografiją.

Šiandien buvusiuose Čiurlionių namuose galite pamatyti, kaip iš tiesų gyveno garsus Lietuvos menininkas, mat pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio seserų Valerijos ir Jadvygos atsiminimus muziejuje buvo atkurtas autentiškas namelių interjeras bei sodybos aplinka. Šiuo metu čia veikia nuolatinė ekspozicija, išsidėsčiusi keturiuose atskiruose nameliuose. Pirmajame rasite biografinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ekspoziciją, antrajame – autentiškos Čiurlionių šeimos medžiagos, o trečiajame galėsite susipažinti su garsiausiais dailininko darbais. Atvykę į muziejų galite užsisakyti ekskursiją rusų kalba ir iš naujo susipažinti su vienu iškiliausių Lietuvos kūrėjų.

8. Druskonio ežeras

Po apsilankymo muziejuje atsikvėpti ir pasidžiaugti gamta keliaukime prie Druskonio ežero – jį turbūt jau spėjote pamatyti, kai lankėtės Druskininkų miesto muziejuje.

Pasakojama, kad senovėje prie Druskonio ežero gyveno Druskių Jono šeima. Iš čia ir kilo ežero pavadinimas. Prieš kelis amžius pirmuosius kurorto svečius po varginančios kelionės pasitikęs ežerėlis reiškė pagaliau pasiektą tikslą – ramybės oazę Druskininkus. Gatvė, einanti virš ežero pietinės pakrantės, – pagrindinis istorinis kelias iš Gardino. Pakrantėje ošia šimtametės pušys, vaizduojamos dar XIX amžių menančiuose atvirukuose, o sutemus jos yra jaukiai apšviečiamos. Šiauriniame ežero krante žvilgsnį traukia Druskininkų miesto muziejaus pastatas su įspūdinga terasa, kitame – Senosios miesto bei tarybinių karių kapinės. Vasarą lankytojus žavi gėlynai, malonia vėsa gaivina fontanas. Šiltaisiais mėnesiais ežere galima pasiirstyti valtimis, paplaukioti vandens dviračiais. Ežero pakrantė taip pat tinka dviratininkams ir bėgikams.

9. Senosios miesto kapinės

Aplankę muziejų, keliaukime į pietiniame Druskonio ežero krante esančias Senąsias Druskininkų miesto kapines. Nors šiuo metu jau neveikiančios, kapinės iki šiol išlaikė unikalią ir paslaptingą XIX a. aurą. Vienoje senųjų kurorto kapinių pusėje buvo laidojami katalikai, kitoje – miestelio stačiatikiai. Centrinėje dalyje galima surasti ir vietinių protestantų tikėjimą išpažinusių miestelėnų kapų. Katalikų pusėje galite matyti jau nebeveikiančią vietinių turtuolių Kiersnovskių statytą neogotikinio stiliaus koplytėlę, o stačiatikių kapinių pusėje – Druskininkų Šv. Gabrieliaus cerkvės griuvėsius bei Erbšteinų–Džulijanių šeimos kriptą.

Senųjų kapų antkapiniai paminklai stebina savo didingumu ir originaliais, graudžiais įrašais. Vienas iš jų skelbia: „Brangiai auklei Mavrai Bekiševai, gimusiai Siberijoje, mirusiai 1908 m.“ Kitame: „Mano mažasis angele, ilsėkis ramybėje. Iki džiaugsmingo susitikimo“. Kurorto turtuoliai – tiek katalikai, tiek stačiatikiai buvo įsirengę didesnius šeimų ar net giminių kapus. Kapinėse išlikęs 1864 m. palaidoto garsaus gydytojo Ksavero Volfgango kapas, taip pat įkurtas simbolinis nacių nužudyto Druskininkų kunigo Boleslovo Valeikos kapas. 1878 metais čia buvo palaidotas kurorto populiarintojas daktaras Jonas Pileckis, prie pat ir garsiojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvai – Konstantinas ir Adelė.

Pirmasis miestelio gyventojas čia atgulė 1858 metais – jis buvo Druskininkų bažnyčios elgeta, kilęs iš Lenkijos karalystės.

10. K. Dineikos sveikatingumo parkas

Vos už 7 minučių kelio pėsčiomis nuo Senųjų kapinių, rasite Karolio Dineikos sveikatingumo parką – tikrą oazės kampelį, įsikūrusį pušyno apsuptyje ant Ratnyčios upės kranto.

Tačiau parkas tik pavadintas Karolio Dineikos vardu – tikroji šio saulės, oro ir vandens terapijos parko įkūrėja yra žinoma lenkų gydytoja Eugenija Levicka, tarpukariu savo namais pasirinkusi Druskininkus. Jos idėjų ir aktyvumo dėka Pilsudskis Varšuvoje įkūrė Kūno kultūros akademiją – įstaigą, kokios iki tol nebuvo visoje Lenkijoje. Eugenijos Levickos novatoriškumas ir tiems laikams nebūdinga drąsa į Druskininkus atnešė netikėtą proveržį.

Po Antrojo pasaulinio karo talentingosios lenkų gydytojos sukurtą sveikatingumą metodiką pradėjo taikyti ir Lietuvos sporto pionierius Karolis Dineika. Pastarasis buvo Lietuvos pedagogas, gydomosios kūno kultūros specialistas, visuomenės veikėjas. K. Dineika sugebėjo prikelti E. Levickos sukurtą parką antram gyvenimui – jis pratęsė senas gydymo oru, vandeniu bei saule tradicijas. Kviečiame ir jus išbandyti šias išbandyti unikalias procedūras: pasivaikščiojimą dozuotais vaikščiojimo takais, organizmo valymą jonų terapija, pasimėgauti saule ir ramybe terasose, išbandyti pėdų masažą akupresūros baseine. Čia visu savo kūnu galėsite pajusti ir išbandyti tai, kuo garsėja Druskininkų kurortas.

TOLIAU NUO DRUSKININKŲ – KELIAVIMAS NE PĖSČIOMIS

Tai gali būti arba maršruto pradžia (keliavimas laiveliu nuo Nemuno pakrantės iki Meilės salos) arba jo pabaiga – po apsilankymo K. Dineikos sveikatingumo parke grįžti iki Nemuno pakrantės. Kiti objektai gali būti pasiekiami viešuoju transportu, automobiliu ar dviračiais.

11. Jono Čečiotos kapas Ratnyčios senosiose kapinėse

Senosiose Ratnyčios kapinėse palaidoto lietuvių, lenkų ir baltarusių poeto, žymiojo Adomo Mickevičiaus bičiulio Jono Čečiotos kapas. Poetas surinko ir išleido apie tūkstantį liaudies dainų, kurių tekstus vėliau savo kūryboje panaudojo bei išpopuliarino žymus lenkų kompozitorius Stanislovas Moniška. Prieš pat poeto mirtį buvo išleistas asmeninės poezijos rinkinys – „Dvarininko dainos“. Poetas aktyviai dalyvavo kelių klubų literatūrinėje ir politinėje veikloje, o 1823 metais buvo suimtas už veiklą slaptoje filomatų organizacijoje. 1841 metais, gavęs leidimą dirbti grafo Adomo Chrebtavičiaus bibliotekoje, grįžo į tėvynę. Tikėdamasis pataisyti tremtyje prarastą sveikatą, poetas 1847 metų pavasarį atvyko į Druskininkus, tačiau tais pačiais metais susirgo ir numirė rugpjūčio 11 dieną. Patį poetą ir jo gyvenimą po tremties geriausiai charakterizuoja jo ranka užrašyta epigrama: „Neturiu nei žmonos nei vaikų; esu tik paprastas kitų žmonių likimo ir įvykių liudininkas, kaip teatre analizuoju būdus, kuriais kiekvienas vaidina savo vaidmenį“.

Lenkų istorikas ir literatas Ignotas Kraševskis padarė pomirtinę Jono Čečioto kaukę – tik iš jos težinome, kaip atrodė poetas. Kuklų paminklą savo rūpesčiu ir lėšomis, 1858 metais pastatė druskininkietis Leopoldas Valickis, akmenį papuošęs originalia poeto Edvardo Odineco epigrama:

 „Jaunystėj jis aukojos mokslui ir dorybei,

   O vyro amžiuj narsiai kentė kartų dovį.

   Mylėti Dievą, brolius – žiedas jo esybės,

   Būtis - erškėčių kelias išganymo šventovėn.

   Tėvynėje jo vardą visad žmonės mena,

   Kartu ištardami Mickevičių ir Zaną.

   Jei tu žinai, kas jie, tai nusilenk granitui,

   Maldelę, sukalbėk trims sieloms išganyti“

12. Nemuno pakrantė

Grįžkime į Nemuno pakrantę, iš kurios ekskursiją tęsime laivu arba laiveliais  – jais galėsite nuplaukti į šalia Druskininkų esantį Liškiavos vienuolyno ansamblį ir piliakalnį arba pamatyti legendomis apipintą Meilės salą.

Autobusu arba dviračiu galėsite nuvažiuoti iki šalia esančio Švendubrės kaimo ir paslaptingojo „Velnio akmens“, aplankyti Leipalingio miestelį bei Druskininkų Šventojo Apaštalo Baltramiejaus bažnyčią ir Latežerio ežerą.

13. Meilės sala

Istorija pasakoja, kad XX a. 3-ajame dešimtmetyje kurorto svečiai ir vietiniai gyventojai Meilės salą, kur tuomet veikė populiarus paplūdimys, pasiekdavo tiltu per Nemuną. Kairioji Meilės salos dalis tuo metu priklausė Lietuva, o dešinioji – Lenkijai.

Pasakojama, kad senovėje Druskininkų apylinkėse populiariausia šventė buvo Joninės. Nemuno krantuose liepsnojo laužai, mergaitės ir vaikinai prie jų pynė vainikus, dainavo. Kai Nemuno krantus apgaubdavo sutemos, jaunuoliai paleisdavo vainikėlius. Nemuno sūkuriai juos nešė vis tolyn ir tolyn, o jaunimas, dainuodamas ir šokdamas, bėgdavo paskui juos. Kai Nemuno verpetai mergaitės ir vaikino vainikus sujungdavo, jiems buvo lemta būti drauge.

Legenda pasakoja, kad kartą jaunuolių vainikėliai susijungė šalia salos, prie Mizarų kaimo. Jaunuoliai puolė į luotą ir prisiyrė prie vainikėlių. Mergina, džiaugsmingai tiesdama ranką pagriebti savo vainiką, persisvėrė ir luotas apvirto. Skęstančią mergaitę bandydamas gelbėti vaikinas taip pat pateko į Nemuno sūkurį. Bangos nusinešė abu kūnus. Ji laikė vainikėlį, jis – ją. Nuo to laiko Nemuno sala ties Druskininkais pradėta vadinti Meilės sala, o joje – kūrenamas aukuras meilės deivei Mildai.

Dabar Meilės sala – Druskininkų botaninis draustinis, kurį iš arti kurorto svečiai gali apžiūrėti keliaudami laiveliais.

14. Liškiavos vienuolyno ansamblis

Nuo Nemuno pakrantės taip pat galite išplaukti apžiūrėti Liškiavos vienuolyno.

Liškiava – senas dzūkų kaimelis, išgarsėjęs dėl Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios ir buvusio dominikonų vienuolyno. Šiandien kaimelyje gyvena vos 25 žmonės, tačiau turistai čia plūsta kasmet – ne tik susipažinti su ypatingu Liškiavos dominikonų vienuolyno ansambliu, bet ir pasigerėti apylinkių gamta – ansamblis įsikūręs vaizdingame Nemuno vingyje.

Pasakojama, kad XVIII amžius buvo Liškiavos dominikonų klestėjimo laikotarpis, per kurį ir buvo pastatytas mūrinis vienuolynas su bažnyčia. 1697 metų balandžio 22 dieną  Liškiavos valdytojas Vladislovas Jurgis Kosyla su žmona Kristina visus savo turtus testamentu užrašė dominikonų vienuolynui, kad vienuoliai melstųsi už juos ir mirusį šeimos vienturtį Florijoną. Pasitaręs su Seinų dominikonais, Vladislovas Jurgis Kosyla nutarė įsteigti naują dominikonų vienuolyną Liškiavoje ir šalia pastatyti Švč. Trejybės garbei skirtą bažnyčią. Taip išdygo vertingas XVII amžiaus vėlyvojo baroko architektūrinis ansamblis.

15. Liškiavos Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia

Pagrindinė viso Liškiavos vienuolyno ansamblio puošmena – Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia  – įspūdingas vėlyvojo baroko statinys. Maldos namuose išlikę paminkliniai 1899 metais Varšuvoje lenkų meistro Šimanskio pagaminti vargonai. Bažnyčios viduje išvysite ir autentiškus suolus su medžio inkrustacijomis – čia jie stovi jau daugiau nei 250 metų, taip pat baroko ir rokoko stiliaus altorius, daug XVII–XX amžių dailės paminklų.

Po istoriškai vertingais paveikslais ir sienine tapyba puošta bažnyčia yra išlikęs dominikonų vienuolių laidojimo rūsys, kuriame amžinojo poilsio atgulė mirę vienuoliai.

Jei visa tai norite aplankyti ir išvysti savo akimis – Švč. Trejybės bažnyčioje galite užsisakyti pažintinę ekskursiją, supažindinančią su jos architektūra ir meno vertybėmis. Galėsite aplankyti ir bažnyčioje esančius rūsius su išlikusiais XVIII amžiaus vienuolių dominikonų palaikais bei įrengtą XVII-XX amžių liturginio paveldo ekspoziciją.

16. Liškiavos piliakalnis

Nuo Liškiavos vienuolyno ansamblio paėjėję maždaug dešimt minučių, atsidursite prie Liškiavos piliakalnio, dar vadinamo Raganos mūru ir Perkūno šventinyčia. Piliakalnis stūkso ant Nemuno šlaito, senoje Liškiavos gyvenvietėje. Pagal istoriografijoje vyraujančią tradiciją, Liškiavos mūrinė pilis pradėta statyti XV amžiaus pradžioje, dar prieš Žalgirio mūšį ir liko neužbaigta. Nors šiandien išlikusių patikimų istorinių šaltinių apie kadaise stovėjusią pilį nėra, didingą praeities dvasią galite pajusti užlipę ant piliakalnio – nuo jo atsiveria įspūdinga gamtos panorama, matomos pilies bokšto liekanos. Taip pat galima matyti netoliese įsikūrusį Švč. Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblį, traukiantį lankytojus iš visos Lietuvos ir užsienio.

17. Leipalingio dvaras

Sugrįžę iš pasiplaukiojimo laivu nepraleiskite progos aplankyti kadaise garsiai Lietuvos didikų giminei – Sapiegoms – priklausiusią rezidenciją – įspūdingo grožio Leipalingio dvarą, esantį Druskininkų rajone, Leipalingio miestelyje. Iš Druskininkų jį galite pasiekti 33 autobusu – kelionė nuo miesto centro iki Leipalingio truks 30 minučių.

Pirmąkart istoriniuose šaltiniuose dvaras paminėtas 1503 metų balandžio 7 dieną, kai Aleksandras jį padovanojo Jonui Teodorui Pliuškovui, pabėgusiam iš Maskvos kunigaikščio Ivano III užimtos Smolensko žemės. Vėliau, dvarui likus be šeimininko, 1508 metų birželio 28 dieną Žygimantas Senasis jį padovanojo Jonui Sapiegai. Sapiegos 1520 metais čia pastatė cerkvę. Valdant Jono sūnui Povilui Sapiegai, Leipalingio dvare kilo didelis gaisras, kurio metu sudegė cerkvė ir daugelis pastatų. Vėliau, giminei priėmus katalikybę, Mikalojus Sapiega fundavo bažnyčios statybą ir atstatė dvarą. Sapiegos dvarą valdė iki 1742 m. Vėliau dvaras priklausė Masalskiams, Plateriams, o XIX a. pr. Leipalingis priklausė Kruševskių giminei. XX a. pr. dvarą nusipirko Peterburgo pirklys, inžinierius Petras Balinskis. Jis labai išpuoselėjo dvarą, kasė kanalus, puoselėjo parką, buvo iškastas ežerėlis, pastatyti prabangūs tilteliai.

Paskutinis dvaro savininkas Košica dvarą pralošė Monte Karlo kazino, kuriame ir baigė savo gyvenimą – nusišovė.

Leipalingio dvaras – vienas svarbiausių istorinių Dzūkijos architektūros paveldo kūrinių. Klasicizmo stiliaus dvare dabar veikia mokykla, seniūnija, biblioteka ir unikalus kraštotyros muziejus, kuriame yra daugiau kaip 12 tūkst. eksponatų. Visus metus veikiančiame muziejuje galite sužinoti, kas dvarą valdė po Sapiegų ir kaip klostėsi jo gyvenimas, atitekus naujiesiems savininkams. Taip pat susipažinsite su buvusiomis dvariškių pramogomis ir išsiaiškinsite, kuo žavi turtingas dvaro muziejus. Apsilankymo muziejuje metu galėsite žengti dvarininkų pėdomis, sudalyvauti dvaro Ponios pamokose ir išmokti dvaro šokių žingsnelių.

18. Velnio akmuo

Grįžę iš Leipalingio kaimelio, galite aplankyti dar vieną legendomis apsuptą Druskininkų rajono įžymybę – Velnio akmenį Švendubrės miestelyje. Jį per 20 minučių pasieksite 1, 5A, arba 6 autobusu. Legenda pasakoja, kad šis, dešimtas pagal dydį Lietuvos riedulys, yra atneštas paties velnio. Kalbama, kad velnias nešė šį akmenį, nes norėjo juo užtvenkti Nemuną, tačiau pradėjo švisti ir netikėtai anksti pragydo gaidys. Velnias išsigandęs pametė akmenį ir nežinia, kur pradingo, o akmuo nuriedėjo prie Švendubrės ir stovi ten iki šiol.

Kita legenda pasakoja, kad Velnias akmenį nešė tam, kad sudaužytų Raigardo miestą, mat ten žmonės perdėm lėbavo. Net pragaro Liuciperis pavydėjo Raigardo miesto gyventojams lėbavimų išradingumo. Kipšiukai kiekvieną dieną niurzgėdavo, kad ir jie norėtų taip linksmintis. Pagaliau Liuciperiui trūko kantrybė dėl tokio kipšiukų nepasitenkinimo, tad susirado didžiausią akmenį, ir, kai Raigardo lėbautojai paryčiui sumigo, ryžosi sunaikinti juos, mat neapkentė konkurentų.

Tačiau vos Liuciperis, ant pečių nešinas didžiuliu akmeniu, priartėjo prie Raigardo, pragydo gaidys. Velnio galios išnyko ir jis, numetęs akmenį į šoną, pradingo savo karalystėje.

Trijų metrų aukščio ir septynių metrų ilgio akmenį apie 1841 metus norėta suskaldyti ir panaudoti Druskininkų bažnyčios, o apie 1905 metus – Ratnyčios bažnyčios statybai. Vis tik, vietos gyventojai, laikę akmenį šventu, neleido jo sunaikinti. Tiesa, vėliau apylinkės ūkininkai savo reikmėms akmenį apskaldė. Per 1936 metų gegužines pamaldas iš Gardino prie akmens atvykę dvasininkai atlaikė pamaldas ir pašventino atsivežtą metalinį kryžių, kuris buvo įstatytas į akmens viršūnę. Sovietmečiu kryžius buvo nulaužtas, tad toje vietoje, kur buvo kryžius, akmenyje likusi duobutė.

Dabar šalia akmens stūkso legendų motyvais puoštos medinės skulptūros „Varpininkas“, „Raigardo legenda ir „Piemenaitė“.

19. Ratnyčios Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčia

Sugrįžę į Druskininkų miesto centrą, keliaukite į prie Gydyklų parko esančią Muzikinio fontano stotelę „Laisvės aikštė“ – iš jos 3 (trečiu) autobusu per mažiau nei 20 minučių pasieksite gražiąją Ratnyčios Šventojo Apaštalo Baltramiejaus bažnyčią.

Šią bažnyčią, kuri buvo Merkinės filija ­– vadinamąja bažnyčia be parapijos – dar 1650 metais įrengė didikas Kazimieras Leonas Sapiega. O 1676 metais Mykolas Pacas pastatė dar vieną bažnyčią. Deja, iki šių neišliko nei viena bažnyčia. 1762 metais čia buvo pastatyta dar viena – medinė bažnyčia, kuri stovėjo ilgiau nei prieš tai buvusios. Vis dėlto, ir ši mūsų dienų nesulaukė.

1910 metais kunigo Pranciškaus Bernoto rūpesčiu ir parapijiečių bei geradarių aukomis bažnyčia buvo atstatyta. Tad užeikite pasigrožėti ir surasti vidinę ramybę erdvioje, lietuviško gotikos stiliaus mūro bažnyčioje, pavadintoje Šventojo Apaštalo Baltramiejaus, buvusio vienu iš dvylikos apaštalų, minimų Naujajame Testamente, vardu.

20. Latežerio ežeras

Vos už septynių kilometrų nuo Druskininkų aplankykite dar vieną gamtos dovaną – tankiais Dainavos girios pušynais apaugusį Latežerio ežerą. Prie šio ežero vasaromis gausiai stovyklaujama, žvejojama ir gėrimasi tikros lietuviškos gamtos vaizdais. Šiauriniame Latežerio krante yra įsikūręs gatvinis Latežerio kaimas, o jame Lietuvos rezistencijos laikotarpio liudininkas – istorinis bunkeris. 1947 metais jį įrengė patys Lietuvos partizanai, miškuose kovoję prieš sovietinę valdžią. Pasakojama, kad keturi vyrai vos per vieną naktį iškasė duobę, sumontavo iš anksto paruoštus, tą pačią naktį atvežtus rąstelius. Iškastą atliekamą smėlį sumetė į Ratnyčios upelį. Atokiau, aplink statybos vietą, patikimi žmonės stovėjo sargyboje. Partizanai bunkerius skirstydavo į laimingus ir nelaimingus – pastarieji savo vardą gaudavo tada, kai apie juos sužinodavo priešai ar tapdavo partizanų žūties vietomis. Šis laisvės kovotojų prieglobstis laikytas laimingu. Bunkeris pirmąkart atstatytas 1997 metais, antrąkart – 2004 metais.